„Provokacija?”

Lietuvoje priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą (ANSAAĮ), jame įtvirtinta „smurto“ apibrėžtis inter alia apima ir „psichinį poveikį:“ „Smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę  žalą “(1).

Yra nereti atvejai, kai šeimoje iš tiesų nuolat griebiamasi psichologinio smurto.  Nuolatinis, pasikartojantis smurtas labai apsunkina nukentėjusiųjų ir vaikų gyvenimus, tačiau  nepalieka akivaizdžių išorinių žymių. Taigi, kaip tinkamai  reglamentuoti  psichologinio poveikio  (smurto)  sąvoką,  kad nukentėjusieji būtų nuo jo apsaugoti, kaip ją apibrėžiant, nesudaryti piktnaudžiavimo galimybės?

„Provokacija?“

Girdėdami triukšmą, kaimynai iškviečia policiją. Šiai atvykus, randama sumušta moteris  ir vyras, kuris neneigia fizinio smurto. Kartu jis teigia, kad moteris pati išprovokavo smurtą, kad ši smurtavo psichologiškai, o jis atsakė fiziniu smurtu. Ankstesnių iškvietimų nebūta.

Ką parodo aprašyta situacija? Psichologinio smurto sąvoka galima ir manipuliuoti. Keletas mokslinių tyrimų nustatė, kad įtvirtinus priemones, leidžiančias suimti smurtautoją, padidėja dvigubų suėmimų: t.y. suimami abu partneriai (2). Nors čia paminėtas žodis „provokuoti“, ši situacija nėra būtinoji ginties provokacija, „kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą” (3). Greičiau tai bandymas manipuliuoti įstatymu, įtvirtinti nebaudžiamumą – elgesys, gana įprastas smurtautojui. Čia paminėtinos ir ANSAAĮ nuostatos, numatančios atsakomybę už melagingą pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje ir piktnaudžiavimą smurtą patyrusio asmens teisėmis (4).

Kadangi yra svarbu nustatyti, kas smurtinėje situacijoje yra pirminis agresorius (asmuo, inicijuojantis smurtą), ir atriboti abipusio smurto atvejus nuo nuolatinės, prievartinės kontrolės  atvejų, šioje situacijoje išsamiai nenagrinėsime; jos paminėtos, siekiant iliustruoti galimą problemą.

Susiformuoja išvada, jog būtina pasiūlyti suformuoti teisininkų ir kitų ekspertų darbo grupę, galinčią suformuluoti klausimyną nukentėjusiems asmenims, kuriuo galėtų naudotis policijos pareigūnai. Tokie instrumentai yra naudojami kitose valstybėse; juos rengiant, galima būtų naudotis jau esamu mokslininkų įdirbiu, kitų valstybių gerąja praktika (5). Kol kas mes galime pasidžiaugti tuo, kad mūsų šalyje jau kuriami teisiniai aktai, reglamentuojantys bausmes už psichologinio smurto išpuolius.

Informacijos šaltiniai:

Indrė Klusaitė, visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė